Alavinis kareivėlis

 

          Buvo dvidešimt penki alaviniai kareivėliai, visi broliai, nes visi gimę iš vieno seno alavinio šaukšto. Jie stovėjo su šautuvais ant pečių, iškėlę galvas, pasipuošę raudonos ir mėlynos spalvos uniforma. Pirmi žodžiai, kuriuos jie išgirdo atsidarius dėžutės dangteliui, buvo: „Alaviniai kareivėliai!" Juos sušuko mažas berniukas, gavęs kareivėlius gimimo dienai. Dabar jis išrikiavo juos ant stalo. Visi kareivėliai buvo panašūs, tik vienas skyrėsi iš kitų, mat teturėjo vieną koją. Bet ir ant vienos kojos jis stovėjo taip pat tvirtai kaip kiti ant abiejų.
     Ant stalo, šalia išrikiuotų alavinių kareivėlių, stovėjo ir daugiau žaislų, bet gražiausia tarp jų buvo popierinė pilis. Pro langelius matėsi pilies menės. Lauke maži medeliai supo veidrodį, atseit ežerą; jame atsispindėjo vaškinės gulbės. Viskas atrodė labai gražiai, bet niekas negalėjo prilygti mažai panelei, stovinčiai prie pilies vartų. Ji taip pat buvo iš popieriaus. Panelė dėvėjo tiulio sijonėlį, o vietoj šaliko buvo užsimetusi siaurą žydrą kaspiną, per vidurį susegtą spindinčia žvaigžde, tokio pat dydžio kaip ir jos veidas. Panelė tiesė rankas į viršų, nes buvo šokėja, o vieną koją laikė pakėlusi taip aukštai, kad alavinis kareivėlis jos nematė. Jis manė, kad panelė, kaip ir jis, yra vienakojė.
— Man ji būtų puiki pati, — galvojo jis. — Bet kokia ji kilminga! Gyvena pilyje, o aš tik dėžutėje, kurioje mūsų dvidešimt penki... Vis dėlto vertėtų su ja susipažinti.
Ir jis pasislėpė už tabakinės, stovinčios ant stalo. Iš čia geriau matė mažąją panelę, kuri neprarasdama pusiausvyros vis stovėjo ant vienos kojos.
Atėjus vakarui alaviniai kareivėliai sugrįžo į dėžutę, o namų gyventojai nuėjo miegoti. Mūsų kareivėlis slėpėsi už tabakinės. Laikrodžiui išmušus vidurnaktį, spragt atšoko tabakinės dangtelis ir išlindo mažas velniūkštis; iš tiesų tai buvo ne tabakinė, o dėžutė su staigmena. — Alavini kareivėli, — tarė velniūkštis, — liaukis spoksojęs į mažąją panelę, nuleisk bent trumpam akis!
Bet kareivėlis apsimetė negirdįs.
— Pamatysi, kas bus rytoj! — nerimo velniūkštis.
O kitą rytą atsikėlę vaikai pastatė alavinį kareivėlį ant palangės; langas atsidarė, ir jis iš trečio aukšto stačia galva nulėkė ant grindinio.
Jis nukrito ant kepurės, koją iškėlęs į viršų, o durtuvas įsmigo tarp grindinio akmenų. Tarnaitė su berniuku nulipo jo ieškoti, bet nerado. Ėmė lyti. Netrukus prasidėjo tikra liūtis.
         Po audros pro šalį ėjo du gatvės berniūkščiai. — Žiūrėk! — tarė vienas. — Štai alavinis kareivėlis, kuris nori paplaukioti. Iš seno laikraščio jie padarė laivelį, įdėjo į jį alavinį kareivėlį ir paleido vandens sklidinu grioveliu; berniūkščiai plodami rankomis bėgo iš paskos. Alavinis kareivėlis, nors ir blaškomas į visas puses, liko ramus. Laivelį srovė netikėtai nunešė po lenta, dengiančia griovelį, ir įtraukė į kanalizacijos vamzdį.
— Čia taip tamsu, kaip mano dėžutėj, — tarė alavinis kareivėlis. — Kur aš dabar nuplauksiu? O kad su manimi būtų mažoji panelė!
Iš kažkur išlindo didelė žiurkė. Ji sušuko:
— Pasą! Pasą! Ir kuo greičiau!
Bet alavinis kareivėlis nieko neatsakė, tik tvirčiau suspaudė šautuvą. Srovė jau nešė jį iš kanalizacijos vamzdžio, plukdė į upę. Laivelis keletą kartų apsisuko, prisipildė vandens ir nuskendo. Laimei, popierius suplyšo, ir kareivėlis įkrito į vandenį. Tą pačią akimirką jį prarijo didelė žuvis.
— Dar tamsiau nei anksčiau, — pagalvojo alavinis kareivėlis.
Bet jis liko tvirtas, su šautuvu ant peties. Žuvis blaškėsi į visas šalis, paskui liovėsi šokinėti. Alavinis kareivėlis išvydo dienos šviesą ir išgirdo šaukiant: — Žiūrėkite, ką aš radau žuvies pilve! Alavinį kareivėlį!
Tai buvo virėja. Ji nupirko žuvį turguje ir dabar ruošė ją pietums. Virėja nunešė kareivėlį į svetainę. Ak! Tai bent netikėtumas! Jis atpažino vaikus, jų žaislus, popierinę pilį ir žaviąją šokėją. Ji ir toliau narsiai stovėjo iškelta į viršų koja. Kareivėlis buvo sujaudintas. Jis žiūrėjo į ją, o ji irgi žiūrėjo į jį, bet jie netarė vienas kitam nė žodžio. Staiga nei iš šio, nei iš to mažasis berniukas čiupo kareivėlį ir įmetė į ugnį.
    Alavinis kareivėlis atsidūrė baisiame karštyje. Jis pajuto tirpstąs. Po truputį ėmė prarasti savo pavidalą, bet vis žiūrėjo į mažąją šokėją ir tvirtai laikė šautuvą. Tada vėjo gūsis atskraidino šokėją į ugnį, šalia kareivėlio. Akimirksniu ją prarijo liepsnos.Kitą rytą šluodama pelenus tarnaitė rado mažą alavinę širdelę ir žvaigždutę, kuri nuo liepsnos buvo pajuodusi kaip anglis.